2010.06.26 Rasų šventė Šveicarijoje

Joninės Lozanoje arba kaip prancūzas vainikėlius iš ežero traukė

Turbūt nė vienos Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės šventės sėkmė taip mažai tepriklauso nuo organizatorių darbo, kaip tradicinių Joninių Lozanoje. Vasario 16-osios šventės pasisekimui gera organizacija – būtina. Tai svarbiausias mūsų renginys, į kurį ateina bendruomenės svečiai ir oficialūs asmenys. Tad viskas turi veikti kaip šveicariškas laikrodis. Advento šventės sėkmę visų pirmiausia lemia gausus vaikučių dalyvavimas. Jei jų bus, tai ir mamoms bei tėčiams bus džiaugsmas ruoštis šitam žiemiškam mūsų pasibuvimui, tuomet ir dovanėles bus ūpas dovanoti, ir Kalėdų Senelis bus linksmesnis, ir šeimininkės gardžiau pataisys. Tuo tarpu Joninėms daugiausia reikia tik vieno - gero oro. Reikia saulės, ir jei ji šviečia – viso kito būna su kaupu: mėlynas tyvuliuojantis ežeras, ošiantis miškelis, smalsūs besišypsantys praeiviai, iš visų šalies pakraščių suvažiavę Šveicarijos lietuviai ir jų draugai. Kadangi 2010 m. birželio 26 d. rytas išaušo giedras, net neprasidėjus šventei mes, organizatoriai, žinojome – ir vėl Joninės pavyks kuo puikiausiai. Žinoma, taip ir buvo. Juolab kad ir organizatorių šiemet buvo visas gražus pulkelis: Arnas, Daiva, Ieva, Gabrielė, Gražvydas. Nors saulutės visi laukėme (ir sulaukėme), ji mums sukėlė ir netikėtų rūpesčių. Šventė turėjo prasidėti tik 15 val., bet iš patirties žinojome – tokią gražią dieną būtina užimti mūsų kasmetinę aikštelę nuo ankstyvaus ryto. Bet kiti poilsiautojai, irgi ne iš kelmo spirti, buvo dar ankstesni ir išsinešė iš aikštelės keletą didelių medinių stalų vos prašvitus. Sukome galvas, kurgi turėsime visas lietuviškas lauktuves sukrauti. Bet čia suveikė lietuviškas solidarumas. Vienas kitas skambutis, vienas kitas paraginimas, ir tai iš vienos, tai iš kitos Lozanos pusės stalai buvo suvežti. Už tai nuoširdus ačiū Tikuišių šeimynai iš Prangins, Kupšiams iš Renens, taip pat kitiems šventės dalyviams, kurių per linskmybių verpetą net vardai pasimiršo. Kai skanėstus ir lietuvišką alų (ačiū Vilmai iš Romont!) atsirado kur sudėti, visa kita ėjosi kaip sviestu patepta.

Šiemet, kaip ir praėjusius trejis metus, pas mus viešėjo Kauno Technologijos Universiteto folkloro ansamblio „Goštauta“ muzikantai. Šiemet pas mus atvažiavo net vienuolika goštautiečių! Tarp jų - ir ansamblio vadovė Justė bei jos sesuo Greta, abi antrąsyk prie Lemano krantų, ir Tomas, atvežęs visus tris ankstesnių metų bei vieną iš dviejų šiemetinių ekipažų. Bet dauguma goštautiečių mūsų šventėje lankėsi pirmą kartą – su armonika, smuiku, lietuviška dūda.. Šventės eiga – tradicinė. Nes kaipgi kitaip pati šventės tradicija išliktų? Šokome ratelį, ėjome pro vartus, prausėmės, dalinomės lietuviška duona ir alumi, trypėm liaudiškus šokius (vaikučiai pabiručiai kaip visuomet irgi labai aktyviai įsitraukė į visus ritualus). Kai nešokom – žaidėm žaidimus, kai nežaidėm – su draugais kalbėjomės arba goštautiečių sutartinių klausėmės arba tiesiog stovėjome, sėdėjome poilsio minutę, džiaugėmės vasara.

Tradicijos tradicijom, tačiau, žinia, be naujovių visos šventės numirtų. Užteks - taip buvo nuspręsta - visą laiką vien tik Jonams, Jonėms, Janinoms ir Joanoms per šventę dėmesį rodyti ir tiek jiems vainikus ant galvos dėti. O kodėl gi mums neišsirinkus Jono ir Janinos tik vienai - šiai pačiai ilgiausiai metų dienai? Tik kaipgi iš daugiau nei šimto dvidešimties dalyvaujančių šventėje - jaunų ir senų - atsirinkti, kuris turi būti labiau pagerbtas? Betgi paprasta! Nejaugi tas, kuris nežino, kas yra kupolė, koks mūsų svečių iš Kauno folkloro grupės pavadinimas, koks Lemano ežero gylis arba koks yra didžiausias Šveicarijos kantonas, turi teisę vadintis Šveicarijos lietuvių Joninių Jonu arba Janina? Žinoma, kad ne. Tad tik viktorina galėjo mums tikruosius varduvininkus išrinkti. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad mūsų šventės Jonu tapo Sebastian Meylan, o Janina - ŠLB vieninteliai teisingai atsakė į visus aštuonis klausimus. Varduvininkai buvo kaipmat apdovanoti gražiais vainikais (sako, pynėje ir erškėčių pasitaikę – atsiprašom dėl to) ir pagerbti taip, kaip pagerbiami jubiljatai - leidžiant jiems pajusti laisvą skrydį ir kritimą į tvirtų vyrų rankas - „vienas, du, trys, keturi...“ Pradėjus temti palydėjome saulę. Būrelis entuziastų, sustoję ratu, giedojo giesmes, grožėjosi kalnais ir ežeru, o merginos plukdė vainikėlius, kuriuos visus šiais metais iš vandens traukė vienas ir tas pats prancūzas Nicolas – o taip!.. Ir nors, tamsai tirštėjant, šventės aikštelė tuštėjo, patys ištvermingiausi Joninų-Rasų-Kupolinių mylėtojai iki pat paryčių bendravo susėdę aplink ugnelę.

Goštautiečių įspūdžiai po šventės

Kuo labiausiai įsiminė Šveicarijos lietuvių Joninės?

Justė („Goštautos“ vadovė, studijuoja etnologiją VDU): Tai buvo fantastiškas, jaukus pasibuvimas su savo kompanija, artimiau pabendravau su kiekvienu ansamblio nariu, geriau juos pažinau, džiaugiuosi tokia patirtimi. Labai gera buvo stebėti lietuvius, gyvenančius ne Lietuvoje - kaip jie noriai kartu dainavo, šoko, juokavo... Daugelis stengėsi aktyviai su mumis pabendrauti, klausinėjo apie šiandieninius Lietuvos reikalus, naujienas.

Tomas (KTU absolventas, šiuo metu dirba prie archeologinių kasinėjimų bei renginių organizatoriumi): Pirmiausia sužinojau, kad Šveicarijoje gyvena, dirba ir mokosi tikrai nemažai tautiečių. O įsiminė tuo, kad puoselėti lietuviškas tradicijas galima ir būnant toli nuo savo gimtinės.

Rūta (VDU absolventė, dirba psichologe mokykloje): Man, kaip dalyvavusiai pirmą kartą, labiausiai įspūdį padarė vieta. Kai sužinojau, jog šventė vyks parke prie ežero, man tai nuskambėjo kaip „misija neįmanoma“. Tačiau vieta buvo parinkta išties įspūdinga (tiesiog norisi ten pat sugrįžti dar kartą). Taip pat džiaugiausi, jog bešvenčiantys kitataučiai kaimynai netrukdė. Dar džiaugiausi Šveicarijoje gyvenančių lietuvių noru dalyvauti šioje šventėje.

Saulius (informatikos mokytojas) ir Dovilė (architektė): Mes taip pat dalyvavome pirmą kartą, tad įsiminė parkas, kuriame visi švenčia kas ką nori tuo pat metu (čia gerąja prasme, labai tolerantiška aplinka). Dėl vietos ypatumų kitoks ir šventės pobūdis - nėra tokio pasiruošimo šventei kaip Lietuvoje, kur būtinai reikia kalno, pastatyti vartus, stebules, apipinti juos vainikais. Tuo tarpu Lozanoje pati Rasų šventė labiau priklauso nuo kiekvieno vidinio nusiteikimo. Čia labai svarbus lietuviškumas, lietuvių bendruomenės susirinkimas.

Kokį įspūdį paliko Šveicarijos lietuvių bendruomenė?

Justė: Šie žmonės su ašaromis akyse gieda tautišką giesmę, kitas lietuviškas dainas... kaip gera tai stebėti. Man atrodo, kad bendruomenė yra labai artima, dažnai bendraujanti, jie moka bendrų dainų, šokių, žaidimų. Siunčiu nuoširdžius linkėjimus bendruomenėms nariams - stiprybės, kantrybės jums, neužmirškit Lietuvos ir lietuvių Lietuvoje!

Tomas: Kiek teko susipažinti ir bendrauti – visi išsilavinę bei malonūs žmonės. Trumpai tariant – labai geras įspūdis. Esu labai dėkingas visiems už šiltus priėmimus ir dalyvavimą šventėje.

Rūta: Man buvo be galo džiugu, jog žmonės, dėl įvairiausių priežasčių, atsidūrę gana toli nuo Lietuvos, stengiasi palaikyti ryšį su tuo kraštu, iš kurio yra kilę. Stebėjausi šių lietuvių veiklumu ir stipriu noru atvykti iš įvairiausių Šveicarijos kampelių, susiburti draugėn bei paminėti šią šventę. Džiaugiuosi jų motyvacija ir pasiryžimu nors kiek laiko pabūti kartu bei pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais lietuvių kalba.

Saulius ir Dovilė: Pasirodė kad Šveicarijoje susirinkę protingi ir išsilavinę lietuviai. Tikrai maloni bendruomenė. Tik, kai pats esi Lietuvos gyventojas ir tradicijų gerbėjas, visad keista klausytis nostalgiškos gaidelės emigrantų balsuose - juk į Lietuvą visad galima grįžti. Žinoma, gyvenimai susiklosto skirtingai, be to ir siekiai būna skirtingi. Bet smagu, kad ir išvažiavę lietuviai savo krašto nepamiršta.

Ką vis dėlto turi Lietuva, ko neturi Šveicarija?

Justė: Lietuvoje man gera, nes eidama gatve, girdžiu lietuviškai kalbančius žmones ir iki kito miesto nereikia taip ilgai važiuoti kaip Šveicarijoje. Lietuva yra šalis, kurioje aš gimiau, augau ir gyvenu, tuo tarpu Šveicarija yra mano svajonių šalis, kurią norisi dar ir dar kartą pamatyti, pažinti jos didingus kalnus, krioklius... Nors kita vertus, pabuvus Šveicarijoje ir vėl traukia Lietuvėlėn - namučio.

Tomas: Lietuvoje daugiau laukinės gamtos, miškų, ežerų, pelkių... Šveicarijoje viskas daug civilizuočiau ir labiau urbanizuota, tik keliaudamas kalnuose, pasijunti ištrūkęs į gamtą.

AUDRIAUS ALKAUSKO straipsnis publikuotas neperiodiniame leidinyje "Šveicarijos lietuvių žinios" Nr. 17(24), 2010 m. gruodžio mėn.

Daugiau nuotraukų iš mūsų kelionės Šveicarijoje galite rasti ČIA.